pikotė

pìkotė sf. (1) Nmk, Rs pikotė̃ (3^b) Vdžg žr. piktvotė 1: Pìkotės labai privargina žmogų Kdn. Jai dabar ant rankos pìkotė Ukm. Man didelė pikotė iškilo ant rankos Čk. Jam ant veido užaugo pikotė Brž. Neduok šuniui duonos – išvers pikotės (priet.) LTR(Šd). Jo vaikai vienų pikočių nuaugę Šln. Nuo pikočių̃ geria dagilių arbatą Pc. Ant rankos iššoko pikočìkė Rs. Ta pikočiùkė buvo ant gysliukės, užtat ir trūko Pc. Kai išsigąsti, pradeda augt pìkotės Grk.